1.

Jie nemirė — jie gyvena saloje. Kvėpuoja ir laksto. Markas Maronjė ir Sofi — apgailėtinai juokingi, bet jiems į tai nusispjaut. Kaltinti reikia džiaugsmą, viskas čia per jį. Jie gyvena vandeny. Galų gale vienas kitą pamilsta, nes kai daug myliesi, po kurio laiko įpainioji ir jausmus. Jie išvažiavo iš Senegalo ir apsigyveno mažoje trobelėje be televizoriaus, radijo, be diskotekų, oro kondicionierių, alaus skardinių, be nieko, išskyrus juos pačius. Kepa kaimo žvejų sugautas žuvis su kokoso drožlėm, sėdėdami po baltais debesim siurbčioja punšą. Senegale jie nieko nesutiko paplūdimyje, išskyrus vieną mielą amerikietį. Gyvena labai gerai, ačiū, jie pabėgo, jie laimėjo. Tyliai džiūgauja. Juos nužudė amerikietis.

Jaunuoliai, kurie degina automobilius, viską suprato apie visuomenę. Jie degina ne todėl, kad negali turėti, o tam, kad nenorėtų jų turėti.

Kokie jie žavūs. Markas ir Sofi nusipelnė serialo veikėjų vardų.

Vaiduoklių sala Kaimanų archipelage. Ir kaip jie ten nutūpė? Amerikiečio vardas buvo Maikas, bet vardas visai nesvarbus, beje, tikriausiai išgalvotas. Aštrių bruožų veidas darė jį panašų į fotografą Piterį Berdą. Prisistatė esąs į pensiją išėjęs FTB agentas. Jie pajuto abipusę simpatiją tame Saly viešbuty Savanos paplūdimyje. Truputį išgėrę, papasakojo savo istoriją — apie Marko lėšų pereikvojimą, artėjantį atleidimą iš darbo, Sofi nėštumą, abiejų norą viską mesti. Maikas pasiūlė jiems sandorį: dingti visiems laikams. Apsimesti mirusiais, kad galėtų pabėgti. Jis gerai žinojo šią procedūrą, nes metų metus ją naudojo darbuodamasis FTB, mafijos „atgailaujančiųjų“ asmenybės pakeitimo programoje. Visa jo profesinė patirtis — slėpti buvusius nusikaltėlius, padėti pakeisti jų veidus, asmens tapatybę ir išsiųsti į užslaptintą vietą. O dabar jis sumanė gudrybę, kaip mikliai sudurti galą su galu: leisti privatiems asmenims naudotis jo meistriškumu. Iškėlė tik vieną sąlygą: jie niekada neturi grįžti į namus. Kad nužudytų Marką su Sofi, jam prireikė tik vienos poliaroidinės nuotraukos, tikrų JAV pasų, krūvos oficialių antspaudų — tokiu būdu Markas ir Sofi tapo Patriku ir Karolina Burnhemais.

Kai per dažnai sakai žmonėms, kad jų gyvenimas neturi prasmės, ateina laikas, ir jie visi galutinai praranda protą, laksto į visas puses šūkaudami, niekaip negali susitaikyti su tuo, kad gyvenimas neturi tikslo, kai gerai pagalvoji, sunku sutikti su tuo, kad esi čia veltui — tik tam, kad mirtum, ir viskas, ir nieko stebėtino, kad visi žemėje tampa pamišėliais.

Iš ko susideda laimė? Iš balto smėlio, mėlyno dangaus, sūraus vandens. „Vanduo, Oras, Gyvenimas“ — kaip sakė Perrier. Laimė — įžengti į Perrier plakatą, tapti Pacific reklama su garsiaisiais iš jūros išlipusių basų kojų pėdsakais, žaibiškai išgaruojančiais nuo įkaitusio pontono. Markas ir Sofi gamino reklamas, o dabar Patrikas ir Karolina tapo reklama. Nusprendė baigti gyvenimą viename iš savo kūrinių, tapti panašūs į įdegusį stereotipą, į Voici viršelį, į „Lieknučio“ kampaniją su teko medžio veranda egzotiškame fone, Viduržemio klubo reklaminiu skelbimu su gražiu šriftu ir viską įrėminančia balta juostele.